Kūčių tradicijos

Gruodžio 24-oji – šv. Kūčios. Senovėje tokiu metu buvo minima Saulėgrįža (pradeda ilgėti dienos), vėliau Kalėdos. Lietuvoje Kūčių tradicijos itin svarbios, tądien valgoma Kūčių vakarienė, į kurią susirenka šeimos nariai, giminaičiai, galbūt artimiausi draugai. Kokie gi Kūčių papročiai mums pasiekė iš senovės?

Kūčių diena

Tą dieną nedirbama jokių sunkių darbų, tvarkomi namuose, jie puošiami (anksčiau eglutes kirsdavo ir puošdavo Kūčių dieną, ši tradicija lietuvių namuose paplito tik XX a. pradžioje, dabar daugelis tą pradeda daryti žymiai anksčiau), gaminamas maistas. Kūčių dieną pasninkaujama, susitaikoma su artimaisiais, kaimynais ir draugais, stengiamasi atiduoti visas skolas iki kol neatėjo Kūčių vakaras. Kadangi begalima valgyti mėsos, gaminami patiekalai iš žuvies, augalinės kilmės produktų, valgomi grybai, kopūstai, barščiai, virtiniai, aukštaičiai seniau virdavo miežinę košę.

Kūčių vakaras

Pagal Kūčių papročius, stalas dengiamas balta staltiese, po kuria dedamas šienas, nes Jėzus gimė ėdžiose ant šieno. Šeimos nariai prieš šventę nusiprausia, apsivelka baltus maršinius (pasipuošia). Kūčių tradicijos moko, kad prie stalo šventinės vakarienės sėdama, kai pateka Vakarinė žvaigždė. Buvo tikima, kad jei Kūčių vakariene pavaišinsi svetimą žmogų, namams atneši laimę. Vakarienė prasideda nuo laužomo kalėdaičio (plotkelės), kuris simbolizuoja duoną, šeimos santarvę. Prie šventinio stalo nuo seno buvo elgiamasi ramiai, pagarbiai, kaip bažnyčioje, prisimenami tie šeimos nariai, kurie negali būti kartu – mirę, tremtyje, emigracijoje, kariuomenėje esantys.

Maistas

Kad ateinantys metai būtų turtingi bei sotūs, būtina paragauti visų 12 patiekalų. Šiais laikais Kūčios ir Kalėdos švenčiamos krikščioniškame kontekste, todėl manoma, kad šis skaičius simbolizuoja 12 apaštalų, tačiau kadangi šventės ištakos siekia pagonybės laikus, iš tikrųjų valgių skaičius reiškia 12 mėnesių. Taip pat visų valgių po truputį reikėdavę palikti mirusių šeimos narių vėlėms, kurios ateinančios pavalgyti (arba vakarienės metu paliekama tuščia lėkštė ir vieta). Susiklostė tokios Kūčių tradicijos ir papročiai, kad ant stalo vakarienės metu būna obuoliai, žuvis ir silkė, kūčiukai, aguonpienis, kisielius, medus, riešutai.

Tikėta, kad Kūčių naktį kalba gyvuliai, vidurnaktį šulinių vanduo akimirkai virsta vynu. Po vakarienės dažnai buvo buriama: iš po staltiesės traukiami šiaudai – kas ištrauks ilgiausią, tas ilgiausiai gyvens ir pan.

Kai kurios Kūčių tradicijos išliko iki mūsų dienų, kai kurios visai ar iš dalies išnyko ar tampa sunkiau įgyvendinamos (pavyzdžiui, šiaudai ar šienas po staltiese mieste), pakitusios – anksčiau, anot etnologų, per Kūčias buvo valgoma ne 12, o 9 patiekalų vakarienė. Taigi Kūčių tradicijos ir papročiai bėgant laikui šiek tiek kinta. Pavyzdžiui, šeimininkės dažnai senus receptus patobulina į racioną įtraukdamos naujus produktus, kurių mūsų protėviai nebuvo nei girdėję, nei ragavę: avinžirnius, lęšius, bolivines balandas ar ispaninio šalavijo (čija) sėklas. Visa tai natūralu, svarbiausia, kad išlieka Kūčių prasmė – buvimas kartu su šeima, rimtis ir susikaupimas.