Kaipgi atsirado advento vainikai? Kada ir kur gimė ši tradicija?

Pirmą kartą advento vainikas uždegtas Hamburge XIX a. idėją pasiūlė jaunas evangelikų bažnyčios pastorius, globojęs iš gatvės surinktus vaikus, rūpinęsis jų išsilavinimu. Dvasininkui kilo mintis, kad kiekvieną advento dieną vis kitas vaikas uždegtų po žvakę, kurioms sudėti pastoriaus draugas pagamino medinį ratą. Berniukams šis šviesos vainikas taip patiko, kad vėliau jie ėmė vainiką puošti gyvybės simboliu – eglės šakomis. Daugeliui miestiečių ši mintis taip pat patiko, tik 24 žvakių vainikas buvo per didelis, kad tilptų namuose. Todėl susiformavo tradicija žvakes degti ne kasdien, o kas savaitę ir adventinis vainikas su keturiomis žvakėmis atsirado daugelyje namų ir šeimų.

Kokia yra advento vainiko reikšmė? Vainiko forma – apskritimas, kuris nuo senų senovės yra vienybės ir amžinybės, saulės ir jos metinio ciklo simbolis. Taip pat ir karaliavimo (kūdikėlio, kuris taps karaliumi), pergalės, ištikimybės ženklas, kaip ir žiedas – reiškia Dievo ištikimybę pažadams.  Nuolat žaliuojančios eglės ar pušies šakos, iš kurių vainikas yra pinamas ar jomis puošiamas, reiškia amžinąjį gyvenimą ir viltį. Advento vainikas puošiamas raudonomis ar violetinėmis juostomis. Raudona ar rožinė spalvos simbolizuoja Jėzaus meilę, o violetinė atgailą ir pasiruošimą jo atėjimui. Keturias advento savaites reiškia keturios žvakės (pranašo arba vilties; Betliejaus arba visiems skirto išganymo; piemenų arba džiaugsmo; angelų arba meilės). Pirmąjį advento sekmadienį uždegama viena žvakė, po savaitės – dvi, kol paskutinįjį advento sekmadienį uždegamos visos keturios. Žvakių spalvos ir jų reikšmės tokios pat kaip ir juostų – viena žvakė rožinė (uždegama trečiąjį advento sekmadienį, skirtą džiaugsmui, nes netrukus gims Jėzus), kitos trys – violetinės.