Advento žvakės padeda pabrėžti tamsos ir šviesos kontrastą. Juk anksčiau, iki krikščionybės, pagonys gruodžio viduryje minėdavo saulėgrįžą – t. y., saulės sugrįžimą. Tai laikas, kai naktys ilgiausios, dienos trumpiausios, bet gruodžio 21-ąją dienos pamažu ima ilgėti. Krikščionys advento metu laukia Kristaus gimimo. Šventajame Rašte Kristus vadinamas „pasaulio šviesa“, o žmogų yra apgaubusi nuodėmės tamsa. Kiekvieną advento sekmadienį uždegama viena advento vainiko žvake daugiau – artėjant Jo atėjimo laikui, išsisklaido vis daugiau tamsos.
Advento žvakės simbolizuoja advento sekmadienius – ir vienų, ir kitų yra keturi. Neretai, galbūt dėl grožio, galbūt iš nežinojimo šiuolaikinis advento vainikas turi keturias vienodos spalvos (raudonos, baltos ir pan.) žvakes, nors pagal tradiciją jos turėtų būti konkrečių spalvų. Advento vainiko žvakių spalvos – jų yra dvi, violetinė (šios spalvos žvakių yra trys) ir rožinė – taip pat turi savo reikšmes. Violetinė spalva simbolizuoja maldą, pasninką ir atgailą – šie trys dalykai praktikuojami advento ir gavėnios metu. Rožinė spalva žymi džiaugsmą, kurį žmonijai atnešė Dievo įsikūnijimas, šios spalvos žvakė uždegama trečiąjį advento sekmadienį. Kai kurie vainikai turi penkias žvakes – penktoji uždegama per Kūčias ir yra baltos spalvos.
Pirmasis advento sekmadienis – Vilties. Uždegama pranašo žvakė, kuri primena apie Jėzaus atėjimą.
Antrąjį – Tikėjimo – sekmadienį uždegama Betliejaus žvakė, kuri simbolizuoja Marijos ir Juozapo kelionę į Betliejų.
Trečiasis sekmadienis – Džiaugsmo. Uždegama Piemens žvakė, turinti priminti džiaugsmą, kurį, gimus Kristui, patyrė pasaulis.
Ketvirtasis advento sekmadienis – Ramybės. Jo metu Angelo žvakė primena angelų žinią: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“.
Pirmasis advento vainikas buvo uždegtas XIX a. Hamburge, šią idėją pasiūlė jaunas evangelikų bažnyčios pastorius, kuris globojo iš gatvės surinktus vaikus, rūpinosi, kad jie mokytųsi, įgytų išsilavinimą. Dvasininkas pagalvojo, kad per adventą vis kitas vaikas kasdien uždegtų po žvakę, o joms sudėti pastoriaus draugas pagamino medinį ratą. Vaikams šis šviesos vainikas taip patiko, kad vėliau jie sugalvojo jį puošti eglės šakomis. Daugeliui miesto žmonių ši mintis taip pat pasirodė graži ir įdomi, bet vainikas su 24 žvakėmis tiko bažnyčiai, o ne namams – buvo per didelis, kad tilptų. Todėl imta žvakes degti ne kasdien, o kas savaitę ir advento vainikas su keturiomis žvakėmis vėliau paplito visame krikščioniškame pasaulyje.
